Sėkmės istorijos

GRANTAS:

Labas, aš Grantas. Taip, toks pat išdidus, kilmingas ir gražus kaip mano vardas! Dėja aš vis neįtinku šeimininkams.. Man vos treji metukai, o jau turėjau tris šeimininkus. Aišku aš juos visus labai myliu ir džiaugiuosi pažinęs, bet taip noris turėti tą patį pačiausią ir vienintėlį šeimininką.Grantas

Pas pirmus šeimininkus užsibuvau neilgai – vos pusmetį. Su antais šeimininkais rodos buvos viskas gerai, lankėme dresūrą, parodas buvo taip smagu, tačiau jie išvažiavo į užsienį ir man neleido vykti kartu.. Išvežė mane pas pažįstamus į kaimą. Ten mane pririšo prie būdos. Dienomis labai liūdėjau, kartais mane išvesdavo pavaikštinėti po kaimą, tačiau mano socialiniai įgudžiai vis silpo. Taip pat silpo ir mano kailio būklė ir sveikata, nes nauji šeimininkai nelabai žinojo kaip tinkamai mane maitinti. Ačiū mano kaimynui kuris paskambino Lietuvos samojedų klubui ir perspėjo, kad mane nori atiduoti. Būtent jie mane ir paėme kol ras puikius šeimininkus.

Mane paėmė Jurga. Niekaip nesupratau kodėl ji tiek ilgai į mane žiūrėjo ir kraipė galvą. Pasirodo – jie norėjo mane maudyti! Pradžiai galvojau, kad jau baisiau nėra buvę, bet kai po grožio procedūrų nuo manęs nukrito keletas nereikalingų kilogramų sąvėlų, mano judesiai tapo kur kas laisvesni, aš supratau į kokias geras rankas pakliuvau.

Kurį laiką manęs vis ėjo lankyti žmonės. Visi su šypsenomis, su dovanomis. Bet Jurga labai atydžiai juos kamantinėjo, sakė nori man geriausių namų. Tada atėjo Artūras. Jaunas, energingas kaip ir aš! Rodos tai jis, mano ŠEIMININKAS! Šiuo metu mes gyvename Vilniuje, džiaugiamės vienas kito draugija, mokome vienas kitą ir jau tampame puikia komanda.

Artūras mane kastravo, dėl mano praeities šeimininkų klaidų tai buvo tinkamiausiais sprendimas mums abiems. Puikiai sveikstu po operacijos, esu šiek tiek ramesnis, bet neilgam, tuoj atsigausiu ir vėl gyvenimas grįš į savo vėžias.

Nepaisant visų išgyvenimų, aš nepraradau nė gramo samojediškumo – esu labai aktyvus, tačiau paklusnus šuo, labai prieraišus ir mylintis žmones.

BARNIS:

Mano vardas Barnis. Esu 1 metų samojedo veislės mišrūnas. Šeimininkai pamatę mano žaidimus labai supyko, sakė sugrioviau namus.. Jie paskambino į Lietuvos samojedų klubą ir liepė mane pasiimti nedelsiant. Kadangi tuo metu visi buvo užsiėmę, šeimininkai mane patys atvežė pas Nomedą. Po mano nelaimės draugo Granto šeimininkų atrankos liko labai gerų žmonių norinčių samojedo, tad mano namų paieškos ilgai netruko.Barnis

Aš dar esu labai jaunas, aktyvus ir daug ko nemoku. Man reikia šeimininko kuris turėtų beribę kantrybę mane išmokyti tinkamai žaisti, elgtis ir net miegoti..

Nomeda ilgai kalbėjo telefonu, tada dar ilgiau mastė ir galiausiai man pasakė – „Barni, radai nuostabią šeimininkę Miglandą“. Mano akys tiesiog nušvito, degiau nekantrumu susipažinti. Taigi, netrukus išvykau į jaudinantį susitikimą į Rokiškį.

Manau naujai šeimai labai patikau, kaip ir man jie. Šiomis dienomis stengiamės vienas kitą pažinti, Nomeda davė patarimų kaip tinkamiausiai su manimi kalbėti, o aš vis stengiuosi suprasti ko iš manęs prašoma. Šie šeimininkai nesako, kad mano žaidimai griauna namus, ir dažnai jie iš mano žaidimų linksmai juokiasi, o man – tai gražiausiais garsas pasaulyje!

MUKAS:

Buvau maždaug dvejų metų, kai mane, pasiklydusį, surado Kaune, Darbėnų gatvėje. Kadangi buvau labai smulkus, pavadino Muku, na kaip tą nykštuką. Aš realistas – prisipažįstu, nesu tobulas. O tada dar ir murzinas buvau siaubingai, bet Lietuvos samojedų klubo žmogeliukai mane išprausė, Be pavadinimo4iššukavo ir, žinokite, net pats sau patikti pradėjau. Surado man naują šeimą, ną tokią, apie kurią kiekvienas šuo svajoja…

Pradžioje aš truputį pergyvendavau, kad dėl mano netobulumo mane gali palikti, bet visas stresas jau praeity! Dabar linksmai sau leidžiu laiką ir džiaugiuosi kiekviena diena.

 Laukite tęsinio…

MOLI:

Mane rado sausio 4 dieną, klaidžiojančią Vandžiogalos plente. Nenorėdami palikti manęs tiesiog gatvėje, radusieji nugabeno mane į prieglaudą. Gerai Be pavadinimopadarė, nes judri gatvė vienišam šuniui pavojingesnė už rusišką ruletę. Bet… prieglaudoje liūdna… Lietuvos samojedų klubo šaunuoliai mane pasiėmė iš „Nuaro“. Nežinau, kokio esu amžiaus, gimtadienių neskaičiavau, „iš akies“ galima spėti, kad kokių 4-erių metelių. Pavadino mane Madam, mat buvau truputį apkūnoka. Pagyrė, kad esu meili, draugiška, ir pradėjo naujų namų paieškas.

IR RADO! Rado man pačius geriausius namus! Naujoji mama, Marija, pavadino mane Moli ir padėjo susigrąžinti nepriekaištingą figūrą. Su kilogramais numečiau ir metus, dabar jaučiuosi kaip paauglė.

 Laukite tęsinio…

ROJUS:

Esu Rojus, tikras Užupio herojus. Ne kartą klaidžiojau Be pavadinimo2po savo rajoną kirpyklos ieškodamas. Tiesa, jos taip ir neradau, bet man man pasisekė – tos nelemtos kirpyklos beieškodamas įsigijau labai puikių bičiulių iš Lietuvos samojedų klubo. Užrodė man šaunų grožio saloną! Dabar ten užsuksiu gerokai dažniau grožio procedūromis pasimėgauti. Tai va, jei kam psichologo, trenerio, kirpėjo, gydytojo, gardaus kąsnio ar šiaip bičiulio pasivaikščiojimui prireiks –  kreipkitės į klubo chebrą drąsiai: patars, paguos ir dar nuolaidą „suvairuos“!

 

LARIS:

O viskas buvo taip: išėjau eilinį kartą grybauti – baravykų metas gi! Ir nutiko tai, kas dažnai senjorams nutinka: praradau orientaciją… Na, ko norėt? Be pavadinimo1Devinti metai jau eina… Taip, visai to nenorėdamas, atsidūriau „Nuare“. Pasisekė, nes pabuvau ten labai trumpai. Tiesa, „pasisekė“, taip sakant, sąlyginai. Iš „Nuaro“ patekau į Lietuvos samojedų klubo narių globą, o tie nusprendė mane išmaudyt. Aš priešinaus, garbės žodis! Šaukiau: „Žmonės, ką darot?! Nereikia man tų manikiūrų, pedikiūrų, ševeliūrų!”. Nesiklausė… Dvi dienas mane čiustė, pucino, šukavo. Kieme snigo mano žilais pūkais… Išsigandau, kad šeima nepažins. Sakys: „oi, NE, šito mes nesam matę, nepažįstam, vežkitės atgal“… Bet pažino, jiems netgi patiko! Apsižiūrėjau, kad tikrai visai gerai atrodau. O aš… pažvalėjau, prsipažinsiu. Į šokius užsimaniau. Jaunystė grįžo. Šeimininkai nudžiugo, žadėjo, kad ūpo neprarasčiau, išpucinti mane dažniau.